Pirmieji triračiai elektromobiliai

Amberjė mieste įkurta pirmoji Prancūzijoje lengvųjų elektromobilių gamykla. Ji gamina dvivietį mažą elektromobilį, konstruktorių sukurtą specialiai miesto sąlygoms. Triratis automobilis plastmasiniu kėbulu išvysto iki 50 km/h greiti, nuvažiuoja 70 km. Kasmet jų pagaminama po kelis tūkstančius.

Elektromobilį „Cele 1000″ serijomis gamina italų firma „Deagata“ Milane. Maksimalus elektromobilio greitis 40 km/h, važiavimo nuotolis — 70 km, matmenys — 1950 X 1360 X 1010 mm. Akumuliatoriams įkrauti suvartojama apie 6 kWh elektros energijos. Būdinga italų elektromobilio savybė ta, kad kėbulas, sėdynės, salono apdaila ir daug kitų detalių pagaminta iš polimerų. Be to, armuotas stiklo pluoštu kėbulas tvirtumu nenusileidžia metaliniam. Šio elektromobilio kaina maždaug tokia kaip ir nedidelių keturviečių automobilių.

Pirmasis triratis elektromobilis 1975 m. nuvažiavo nuo japonų kompanijos „Daihatsu kopio“ konvejerio Osakoje. Ši mašina dar nėra tobula, tačiau turi ir daug privalumų. Pavyzdžiui, elektromobilio akumuliatoriai yra pakraunami tiesiog iš elektros tinklo.

Mūsų šalyje elektromobilių kūrimą, tyrimus ir bandymus koordinuoja TSRS Ministrų Tarybos Valstybinis mokslo ir technikos komitetas. Numatyta, kad matematinį elektromobilio modelį kurs Tarybą Sąjungos, akumuliatorius — Bulgarijos, riedmenis — Vengrijos specialistai.

Originalios konstrukcijos elektromobilį jau sukonstravo ir šiuo metu bando Sąjunginis elektrinio transporto mokslinio tyrimo institutas Kaliningrade. Tai lengvas dvivietis elektromobilis, kuriuo ,galima nuvažiuoti 100 km kelią be papildomo akumuliatorių įkrovimo. Maksimalus greitis — 70 km per val. Sukurtas ir krovininis elektromobilis-furgonas, galintis pervežti 500 kg krovinį.

Automobilių transporto mokslinio tyrimo instituto bandomojoje gamykloje Oriole sukonstruotas elektromobilis, pritaikytas važinėti pirmos ir antros kategorijos keliais miestuose ir priemiesčiuose. Elektromobilio maksimalus greitis — 60 km per val., keliamoji galia — 0,5 tonos, matmenys — 4000X 1750` X1900 mm. Jame įrengtas trijų fazių 15 kW kintamosios srovės elektros variklis su trumpai sujungtu rotoriumi. Maitina variklį 6 EM-80 tipo akumuliatorių baterijos, kurių srovės pakanka 80 km kelio.

Reikia tikėtis, kad visos šiandieninės elektromobilių techninės problemos bus sėkmingai išspręstos ir jie taps patogia, neteršiančia oro ir nekeliančia triukšmo įprastine transporto priemone. Su prielaida kad vėliau bus automobiliai superkami Vilniuje ar kituose Lietuvos miestuose.

Prisiminkime, kad jau XVII—XVIII a. ne vienas įžymus mokslininkas ar gabus savamokslis išradėjas bandė kurti savaeigius ekipažus, varomus žmogaus rankų ir kojų raumenų jėga. Šią tuomet daugelį protų jaudinusią idėją kiekvienas savaip buvo įkūniję vokiečiai H. Haučas ir S. Farfleris, prancūzas R, Rešaras, rusai L. Šamšurenkovas ir I. Kulibinas. 1893 metais Čikagos pasaulinėje parodoje paprastos konstrukcijos ekipažą demonstravo P. Čebyševas.

Tačiau netrukus visus pavergė automobilis su vidaus degimo varikliu. Visgi sparti automobilizacija privertė žmones susimąstyti: energetinės krizės pavojus, oro teršimas, triukšmas… Vėl buvo prisiminti pedaliniai ekipažai.

Šaltinis – Elektromobiliai – pasaulio ateitis

Avarijų prevencija kai kuriose Europos šalyse ir JAV

Dabar dažnai sėkmingai taikoma vadinamoji „šokinė propaganda“. Gyventojai atvirai informuojami apie eismo nelaimes ir skelbiama rūsti tiesa apie jų padarinius. Pavyzdžiui, didelį įspūdi daro įvykio vietose rodomos sudaužytos mašinos, stendai su fotonuotraukomis, trumpametražiai filmai, periodiškai 1aikraščiuose spausdinami statistikos duomenys apie eismo nelaimes ir jų aprašymai.

Rygoje ir kituose miestuose plačiai panaudojus šokinės propagandos metodus, labai sumažėjo eismo nelaimių.

Kai kuriose Europos šalyse ir JAV naudojamas originalus metodas, kai pėstieji agituojami būti atsargesniais. Šio metodo šalininkai mano, kad jumoristiniai plakatai labiau atkreipia dėmesį ir geriau įsimenami, pavyzdžiui: metais šioje sankryžoje jau žuvo dešimt žmonių, neskubėk būti vienuoliktu“ arba „Pėstieji Atsiminkite — geriau septynis kartus apsižvalgyti ir kartą pereiti, negu kartą pereiti ir daugiau jau niekada nesižvalgyti“.

Statistika tvirtina, kad šis metodas yra efektyvus, nors ir sunku čia įvertinti humoro vaidmenį. Tačiau kovoje su traumatizmu visos priemonės geros, jeigu jos nors kiek veda į tikslą.

Nustatyta, kad eismo saugumo, o drauge ir eismo traumatizmo profilaktika labai priklauso nuo gyventojų požiūrio į problemą. Eismo nelaimės liudininkai visada nori padėti nukentėjusiems, tačiau vien tik norėti yra maža, reikia dar ir mokėti. Todėl labai svarbi priemonė, kovojant su traumatizmu ir jo pasekmėmis, yra gyventojų mokymas, kaip teikti pirmąją pagalbą ir kaip padėti sau pačiam, o pirmiausia VAI darbuotojų bei vairuotojų, kurie paprastai į įvykio vietą atvyksta pirmieji mokymas.

Manoma, kad, išsprendus šį uždavinį, galima išsaugoti gyvybę daugiau kaip pusei nukentėjusių eismo nelaimėse. Šis tikslas yra vertas didelį pastangų.

Nukentėjusiųjų eismo nelaimėse traumos daugeliu atvejų yra daug sunkesnės negu gamybinės ir buitinės. tyrimų duomenys patvirtina, kad nukentėjusių gyvybės išsaugojimas priklauso nuo to, kokia

Beje, tiesioginė mirties priežastis yra uždusimas traumas, daugiau kaip 60% žūva įvykio vietoje ir apie patyrusių mirtinas traumas jiems bus suteikta pagalba per pirmąsias 10 min. po eismo nelaimės. Iš vis 8% vežant į gydymo įstaigą ir didelis kraujo nutekėjimas.

Paprastai eismo nelaimės įvyksta toli nuo medicinos įstaigų ir ryšių punktų (telefonų), iš kurių galima iškviesti greitąją pagalbą. Kaip tik ši aplinkybė, taip pat ir tai, kad vairuotojai anksčiau už kitus gali padėti nukentėjusiems nelaimėje, įpareigoja juos mokėti suteikti pirmąją pagalbą, t. y. imtis paprasčiausių neatidėliotinų priemonių gelbstint nukentėjusiųjų gyvybę. Tokią pagalbą turi suteikti asmenys, esantys netoli nuo eismo nelaimės vietos, iki to laiko, kol atvyks medicinos darbuotojai. Visi automobilių ir kitų transporto priemonių vairuotojai, dalyvavę ir nedalyvavę eismo nelaimėje, bet esantys netoli, privalo nedelsdami sustoti ir suteikti pagalbą. Žmogus, nesuteikęs pagalbos asmeniui, kurio gyvybei gresia pavojus, atsako prieš įstatymą.

Labai reta tokių atvejų, kai nukentėjusieji eismo nelaimėje buvo palikti likimo valiai. Tarybinis žmogus visada yra pasiruošęs padėti į bėdą patekusiems, netgi rizikuodamas savo gyvybe. Tačiau pareigos jausmo ir noro būti naudingam gali nepakakti, kad būtų išgelbėta nukentėjusiųjų gyvybė, jeigu nežinomi paprasčiausi pirmosios medicininės pagalbos būdai.

Automobilių surinkimo ir supirkimo gamyklos

Bulgarijos automobilių supirkimo pramonė pasirinko kitokį kelią: čia statomos automobilių surinkimo gamyklos, kuriose iš atvežtinių mazgų bei detalių montuojami lengvieji automobiliai, sunkvežimiai, autobusai. Toks šios pramonės šakos plėtojimo būdas Bulgarijoje visiškai pasiteisino: surinkinėdami automobilius iš gatavų mazgų, bei detalių, inžinieriai ir darbininkai mažu išsiaiškina daugybę jų gamybos specifinių dalykų, išmoksta ilgainiui daug detalių pasigaminti patys. O kaip Panevėžyje? Aišku nereik lyginti su pačia Bulgarija, bet ir ten galima rasti nemažai auto dalių, kurias jie gamina ir superka. Superka automobilius ir paskui iš jų padaro naujus.

Automobilių surinkimo gamykla Loveče

Automobilių surinkimo gamykla Loveče gamino labai tinkamus Bulgarijos keliams tarybinius „Moskvičius“, kurie čia vadinami „Rila-1400″ (408 modelis) ir ,Rila-512″ (412 modelis). Ši gamykla taip pat surinkdavo ir mašinas pagal italų licenzijas — „Pirin¬FIAT-850″,,Pirin-FIAT-124″ ir „Pirin-FIAT-125″.

Plovdivo automobilių gamykloje kuri laiką buvo surenkami lengvieji automobiliai „Bulgarreno-8″, „Bulgarreno-10″ pagal prancūzų „Renault“ firmos licenziją.

Kitos dvi automobilių surinkimo gamyklos yra -Šurnene ir Botevgrade. Pirmojoje montuojami tarybiniai sunkvežimiai GAZ-52, GAZ-53 bei čekiški „Maclara-706″ (beveik visas jų detales bei mazgus tiekia TSRS ir Čekoslovakija). Botevgradas — Bulgarijos autobusų kalvė, kurioje surenkami „Cavdarai“ pagal prancūzų firmos „SETRA“ licenziją ir vengriški ,Ikarus-260″, „Ikarus-280″.

Stambiausia Jugoslavijos automobilių gamykla , „Crvena Zastava“ yra Kragujevaco mieste. Dauguma čia pagaminamų automobilių — įvairių modelių „Zastava“ („Zastava-750″, „Zastava-1100″, „Zastava-1,300″). Jiems licenzija buvo įsigyta 1953 m. iš italų „FIAT“.

Be šios gamyklos, jugoslavai turi dar dvi, kurio jie pagal užsienio firmų licenzijas surenkami lengvieji automobiliai: „Tomos“ gamykloje Kopero mieste prancūziški ,,Citroenai“, Sarajevo gamykloje liNtS — VFR lengvieji automobiliai NSU, „Volkswagen“ ir „Audi“.

Dabar Jugoslavijos keliais jau važinėja naujo čia gaminamo modelio automobiliai „Jugo-45″.

Didindama gamybą, įgydama patirties, jauna minėtų socialistinių šalių automobilių pramonė nuolatos jaučia ESPT partnerių draugišką paramą ir perima tas senas ir gražias automobilių gamybos tradicijas, kurios istoriškai susiklostė Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Tarybų Sąjungoje, VDR.

Automobilių supirkimo pramonė

VDR automobilių supirkimo pramonė po Antrojo pasaulinio karo tartum antrą kartą gimė, nes reikėjo ne tik karo metu sugriautas gamyklas, bet ir rekonstruoti. Nuo 1950¬ųjų iki 1978 metų vien lengvųjų automobilių gamyba Vokietijos Demokratinėje Respublikoje padidėjo daugiau kaip 23 kartus, o pastaruoju metu ji auga gana tolygiai (vidutiniškai pa 5 proc. kasmet). Pagal lengvųjų automobilių skaičių tenkantį 1000 gyventojų, VDR tarp socialistinių šalių užima vieną pirmųjų vietų (1980 metų duomenimis 1000 gyventojų čia turėta 122 lengvosios mašinos).

VDR automobilių pramonės lopšys kalnuotoji ir miškingoji Tiuringija. Čia, Eizenacho mieste, yra lengvųjų automobilių gamykla, pradėjusi gaminti garsiuosius ,Vartburgus“ 1898 m. Tai viena seniausių Europos automobilių gamyklų, o jos „Vartburgai“ populiarūs visame pasaulyje. Beje, automobilio pavadinimas neatsitiktinis: jis primena didingos XI amžiaus Vartburgo pilies, iki šiandien tebestūksančios prie pat Eizenacho, šlovę.

Šaltinis: http://superkuauto.lt/automobiliu-supirkimas-panevezyje/

Automobilis nesigėdydamas prisiima ir kuklias kiemsargio pareigas

Automobilis nesigėdydamas prisiima ir kuklias kiemsargio pareigas, nes milžiniškas miesto ūkis (pastatai, gatvės, šaligatviai, skverai, kiemai, vandentiekis, kanalizacija, dujų ūkis, elektros linijos ir kt.) reikalauja nuolatinės rūpestingos priežiūros. Be automobilio žmogus čia kaip be rankų. Taip pat ir automobilių supirkėjai – jai nebūtų automobilių Vilniuje, tai ir jiems nebūtų darbo. Šiuo metu supirkėjai Vilniuje tikrai džiaugiasi, kad jų versliukas sukasi… O kodėl? labai paprastai… žmonės su kiekvienais metais gauna daugiau pajamų, tai ir nori atsinaujinti auto parką savo kieme.

Svarbiausias komunalini automobilių uždavinys

Svarbiausias komunalini automobilių uždavinys — kas darbo jiems netrūksta nei žiemą, nei vasarą. Kad nesutriktų eismas, žiemą nuo gatvių bei šaligatvių valomas sniegas, kurį reikia ir išgabenti. Pavasarį, rudenį prisieina valyti purvą, šluoti gatves, o vasarą — dar ir palaistyti jas. Automobiliai dabar laisto miesto želdinius, aikščių bei skverų vejas, automobiliai surenka atliekas, šiukšles ir išveža jas toli už miesto į sąvartynus…

Daugelis komunalinio ūkio automobilių universalūs: turėdami įvairių įrenginių ir pakabinamų agregatų jie gali atlikti visokiausias operacijas, tačiau yra ir specializuotų mašinų, dirbančių tik tam tikru sezono metu ir tam tikrą darbą.

Iš visų „kiemsargio ant ratų“ dirbamų darbų pats paprasčiausias — palaistyti gatves ir želdinius. Tam naudojamos specialios gatvių laistymo mašinos. Tai cisternos, sumontuotos ant sunkvežimių ZIL-130 ar ZIL-164 važiuoklių cisterna sujungta su siurbliu, tiekiančiu vandenį trims čiaupams. Vairuotojai reguliuoja vandens čiurkšlės stiprumą ir kryptį, nes čiaupus galima pasukti bet kokiu kampu.

Miestų miestuose naudojamos šlavimo-valymo mašinos PY-20 ir PY-53 valo purvą ir šiukšles nuo gatvių grindinio ir nuo palei šaligatvius esančių latakų. Svarbiausias tokių mašinų įrenginys — specialūs automobilio šonuose įmontuoti šepečiai, kurie šluodami gatvę užmeta šiukšles ant cilindrinio šepečio, esančio tarp priekinių ir užpakalinių ratų. Iš čia transporteriu šiukšlės patenka konteinerį.

Pirmoji gatvių šlavimo mašina

Beje, valyti purvui ir šiukšlėms išvežti automobiliai buvo pradėti naudoti vos jiems atsiradus — XX a. pradžioje. Pirmoji gatvių šlavimo mašina, kurios šepečius suko jos pačios variklis, sukonstruota 1909 metais. 1912-1915 m. automobilius „kiemsargius“ gamino „Laf fli“ (Prancūzija), „Nollan—Tangermann“ (Vokietija), „Currier“ (Anglija) ir kt. firmos. Vėliau jau gaminamos tokios šlavimo mašinos, kurios besisukančiais būgnais automatiškai surinkdavo šiukšles nuo cilindrinio šepečio automobilio konteinerį, o šepečiai buvo drėkinami, kad šluodami nesukeltų dulkių.

Žiemą, kada reikia greit nuvalyti eismui kliudantį sniegą, naudojamos tos pačios šlavimo-valymo mašinos, tačiau jos turi plūgo ir šepečio principu veikiantį sniego valytuvą, kuriuo sniegas nustumiamas nuo gatvės, o pati gatvė dar pašluojama.

Žiemą labai praverčia automobilis-sniego krautuvas. Du jo „grėbliai“ užžeria sniegą nuo gatvės ant plataus kastuvo, kuris įsmeigiamas sniego krūvą. Nuo kastuvo sniegas transporterio juosta slenka tiesiai savivarčio automobilio kėbulą. Šiai efektyviai mašinai gaminti panaudojami sunkvežimių GAZ-53, ZIL-130, ZIL-157 agregatai.

O kai mašinų ratų suplūktas sniegas sušąla i vientisą luitą, kai jo nebeįstengia įveikti nei kastuvas, nei šepečiai, galingų sunkvežimių GAZ-64, ZIL-157, MAZ-500 priekyje įrengiamas specialus agregatas — freza, kuri suraižo kietai susigulėjusį sniegą arba ledą lieka tik nuvalyti jį nuo gatvių ir išvežti.

Be šių mašinų žiemą miestuose dar dirba smėlio barstytuvai, pavyzdžiui, universalūs PR-53, sumontuoti ant sunkvežimio GAZ-53 važiuoklės.

Automobiliai šaligatviams valyti

Taip pat yra specialių žiemą ir vasarą naudojamų automobilių šaligatviams valyti, kurie turi lengvųjų automobilių važiuoklę ir agregatus. Pavyzdžiui, tarybinė šaligatvių valymo mašina TUM-9 gaminama iš „Moskvičiaus“ agregatų, o T-30 panaudota daug „Zaporožiečio“ agregatų.

Elektros šviestuvų remontui, tramvajaus ar troleibuso kontaktinių priežiūrai, miesto apipavidalinimui bei papuošimui naudojamasi savaeigėmis platformomis su hidrauliniais keltuvais.

Ekonomistų paskaičiuota, kad šiukšlių išvežimas iš miestų kainuoja gana brangiai. O sąvartynai kasmet vis labiau tolsta nuo miestų (dabar iki jų reikia važiuoti jau vidutiniškai 40-50 kilometrų).

Turime specialių automobilių, kurie išveža šiukšles konteineriuose. Tai higieniškos, patogios ir be rankų darbo visiškai išsiverčiančios mašinos. Tokia yra, pavyzdžiui, šiukšliavežė KMM-2, sumontuota ant automobilio GAZ-51 šasi ir galinti vežti šešis didelius konteinerius. Mūsų miestuose taip pat naudojamasi šiukšliavežėmis su uždarais metaliniais kėbulais (93-M ir 53-M).

Taigi automobiliai, apie kuriuos čia trumpai papasakota, atlieka būtiną miestų tvarkymo bei švaros darbų ciklą. Be jų šiandien jau nebegali išsiversti joks miestas ar stambesnė gyvenvietė.

Komunalines mašinas gamina daugelis turinčių savo automobilių pramonę. Tarybų Sąjungoje kasmet gaminama tūkstančiai šiems darbams skirtų mašinų.

Kolegos teikia automobilių supirkimas Šiauliuose paslaugas.

Automobilis kaip vežimas pagal L.Serpole

Pagaliau pajudėjome. Dieve mano, koks triukšmas kilo gatvėse Bet mes į tai nekreipėme dėmesio. Seimininkas visas įniko į vairavimą, o aš vis per­sisverdavau pažiūrėti į vamzdelį, papildydavau vandens į baką ir tepalo į lašelinę, pumpuodavau dviračio siurbliu orą ir degalus į degiklį. Gerai, kad tai buvo paskutinė mašinos kelionė. Kitaip būt4 tekę pilti j katilą šalto vandens ir palikti jjungtą paleidimo degiklį, kad kitą dieną nereikėtų vargti su užvedimu…

Tokie vežimai L. Serpolė nepaterikina. Jis konstruoja gyvatukinj katilą. Vandens atsargos jau yra mažesnės, gyvatukas greitai jšyla (kaip šiuolaiki­nėje duj4 kolonėlėje). Nuolat susidaro mašinos darbui būtinas nedidelis ga­r4 kiekis; 14 nesusikaupia per daug, sprogimas negali jvykti, kaip kartais atsitikdavo anksčiau sen4 vežim4 katiluose. Viena iš vėlyviausi4 savo ma­šinq L. Serpolė 1902 metais pasiekia pasaulinj automobilio greičio rekor­dq — 120 kilometr4 per valandą, po met4 — 144 kilometrai (o dar po dvej4 met4 amerikietis F. Mariotas viršija 200 kilometrq per valandą grei­tj — irgi su garo automobiliu!).

Automobilių ateitis

Regis, ateitis priklauso garo automobiliams. L. Serpolė ir kit4 konstruk­tori4 pastangos susilaukia pritarimo, ir žmonės susitaiko su garo mašin4 priežiūros rūpesčiais. Bet XIX amžiaus devintą dešimtmetj pasirodo auto­mobiliai su benzininiais vidaus degimo varikliais. Svarbiausias j4 privalu­mas maža masė ir greitas paleidimas. Jie dar labai kaprizingi ir nepa­tikimi, o garo automobiliai, nepaisant vis4 j4 trūkum4, „vaikiškomis ligomis“ jau yra persirgę. Ketvirtj amžiaus jie varžosi su benzininiais, kurie tuo metu savo ruožtu irgi nusikrato „vaikišk4 lig4″.

Garo automobiliai tobulėja ir po benzinini4 automobili4 pergalės. Buvo pasiekta nemaž4 laimėjim4. Paskutiniai garo automobiliq modeliai beveik nekelia triukšmo, ilgaamžiai, nesudėtingi valdyti, greitai paleidžiami, nefer­šia oro. Bet vienu aspektu jie toli atsilieka nuo bezinini4, ir šis atstumas nuo­lat didėja. 19 galingumo vienetui tenkanti masė yra du tris kartus didesnė. Neatsitiktinai ir garvežiai užleido pozicijas dizeliniams ir elektriniams loko­motyvams.

Garo mašina suvaidino ryškų vaidmenį automobilių technikoje. Ji įrodė pačią mechaninio važiavimo galimybę, išbandė ir padėjo tobulinti būsimojo automobilio mechanizmus vairo trapeciją, stabdžius, diferencialą. Apie šj reikia atskirai pakalbėti.

Prisiminkime karietą, žygiuojančius kareivius. Pavara, perduodanti va­riklio jėgą užpakaliniams ratams, kurie posūkyje rieda skirtingais greičiais, pasiskolinta iš trirači4 dvirači4. Ašis susideda iš dviej4 pusaši4, tarp kuri4 yra diferencialas — krumpliaratis įrenginys, tarsi priverčiantis greičiau suk­tis vieną pusašj ir pristabdantis kitą. Ratai keliu rieda skirtingais greičiais, nors yra sujungti su varikliu.

Garo automobiliai paliko ir prancūzišką žodį „šoferis“, reiškiantj „kūri­kas“. Nors jau seniai automobilis neturi katilo ir pakuros, vairuotoją iki šiol vadina „šoferiu“.

Visai kitaip garo automobilig istoriją suvoki, kai savo akimis pamatai pačius seniausius vežimus ir kai už lango yra jog gimtasis miestas kuriame vykdoma automobilių supirkimas Alytus paslaugos.